skubinus

skubinùs, -ì adj. (3^b) žr. skubinas: 1.

skubiniaĩ adv.: Gavau skubiniaĩ važiuoti pri daktaro Vvr. Jis turi skubiniaĩ parvažiuoti – jau seniai išvažiavo Šll.

2. Skubiniõs kalbos žmogus, kurs skubiniai kalba Tv.

skubiniaĩ adv.: Skubiniaĩ įbėgusi užvalgo i leka [į darbą] DūnŽ. [Bičių motina] atsisukusi tujau vėl grįžta ir skubiniai į aulį lenda S.Dauk.